Tvaresnė pakuotė: kaip neužlipti ant grėblio ir ko imtis jau šiandien

Tvarumas neapsiriboja aplinkosauga, tačiau poveikio aplinkai mažinimas – vienas esminių tvarios įmonės tikslų. Kokį vaidmenį produkto tvarumo grandinėje vaidina jo pakuotė ir ką daryti, kad rytojus neišauštų šiukšlyne? Kokia yra tikroji tvarumo kaina ir vertė? Kodėl ne visi pakuočių tvarumo sprendimai atneša laukiamą pokytį, netgi priešingai? Apie tai kalbėta bendrovės „PakMarkas“ klientams rugsėjį organizuotame renginyje. 

„PakMarkas” – pirmaujanti ženklinimo ir pakavimo sprendimų kompanija Baltijos šalyse, rinkoje veikianti 28 metus ir turinti itin aukštą klientų pasitikėjimą.

„Tai džiugina, bet kartu ir įpareigoja mus stengtis, judėti į priekį ir nuolat ieškoti naujovių“, – sako Donatas Burba, „Pakmarko“ Spaudos departamento pardavimų vadovas.

Jis pabrėžia, kad žiedinė ekonomika, kurią priimta laikyti panacėja išgelbėsiančia nuo augančių atliekų kalnų, kol kas yra siekiamybė. Šiandien plastiko į sąvartynus vis dar išmetama keliskart daugiau, nei perdirbama, o išmetamų atliekų kiekis auga gerokai sparčiau, nei perdirbamų. Kol žiedinės ekonomikos strategija duos apčiuopiamų rezultatų, nutekės daug vandens.

„Todėl tam, kad rytoj netaptume šiukšlynu, veiksmų reikia imtis jau šiandien. Kokių? Siekti, kad pakuočių būtų išmetama mažiau ir jos generuotų mažiau atliekų. Tai padaryti galima atsakingai renkantis ne tik pakuotės sudėtį, bet ir gaminamą jos kiekį“, – teigia „PakMarko“ ekspertas.

Ar tikrai tvaru?

Bet kurią pakuotę gaminant naudojamos žaliavos, reikalingas vanduo bei išskiriamas CO2, visų rūšių pakuočių dalis virsta ir neperdirbamomis atliekomis, taigi absoliučiai ekologiška pakuotė neegzistuoja. Renkantis, kaip bus įpakuotas gaminys, reikėtų kruopščiai atlikti namų darbus. Pavyzdžiui, vieša opinija teigianti, kad popierius – tvaresnis už plastiką, nėra visai teisi. Anot D. Burbos, gaminant PET gaminį iškastinio kuro sunaudojama beveik pusantro karto daugiau nei popierinį, tačiau popieriaus gamyba yra kone dukart imlesnė vandeniui. Tad apie pakuotės tvarumą nederėtų spręsti pagal vieną kriterijų, neįvertinus bendro poveikio aplinkai.

„Sprendimą kiekvienu atveju reikia rinktis ne žvelgiant per vieną prizmę, o apsvarsčius viską: ir pakuotės  funkcionalumą, ir CO2 poveikį, ir koks procentas iš tos medžiagos pagamintų pakuočių yra perdirbamas“, – pabrėžia ir Juozas Baranauskas, pakuočių vystymo ekspertas.

Jis atkreipia dėmesį, kad prekės ženklai kartais griebiasi populistinių sprendimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tvarūs, tačiau gali atnešti daugiau žalos, nei naudos. Pavyzdžiui, vienas žinomas maisto gamintojas atnaujino plastikinę pakuotę, vieną jos pusę pakeisdamas popieriumi ir argumentuodamas tuo, kad taip 35 proc. sumažinama pakuotės CO2 emisija.

„Iš buvusios plastikinės perdirbamos pakuotės ji tapo kombinuota, kurią perdirbti galima tik atskyrus plastiką nuo popieriaus. Ar žmonės tikrai plėšys pakuotę rūšiuodami atliekas? Ar nebus taip, kad CO2 sumažės, tačiau šių pakuočių skaičius sąvartynuose šaus į viršų? Ir kokio dydžio iš tiesų buvo CO2 emisija, išskiriama gaminant tą pakuotę? Jei nedidelė, tuomet 35 proc. sumažinimas yra lašas jūroje. Visi šie klausimai rimtai verčia abejoti patobulinimo nauda“, – iliustruoja J. Baranauskas.

Jis pažymi, kad pakuotės pagrindinis uždavinys yra apsaugoti produktą, tad reikia būti atidiems ir nepasidaryti meškos paslaugos – ypač, kai kalbama apie CO2 emisijų mažinimą. Lyginant su kitomis tiekimo grandinės grandimis, pakuotės poveikis šioje srityje yra vos pastebimas. Tad kokia prasmė gerinti beveik nematomą dalį, jei dėl to sugadinama nepalyginamai svarbesnė funkcija, retoriškai klausia ekspertas.

„Žinoma, nereikėtų perlenkti lazdos ir pakuoti po vieną bananą į plastiką. Tačiau tobulindami pakuotę turime prisiminti, kad pirmiausia būtina išsaugoti produkto savybes. Aklai nesivaikykite tvarių madų: nusprendę naudoti tvarias naujoves, pasverkite sprendimą, prašykite palyginimų su kitomis alternatyvomis, faktus įrodančių dokumentų. Ir jeigu galite išvengti papildomos medžiagos naudojimo – taip ir padarykite. Nesvarbu, kokia tvari ta medžiaga yra“, – siūlo pakuočių vystymo ekspertas.

Tiek, kiek reikia

Kokių veiksmų tvarumo vardan galima imtis jau dabar? Pirmiausia, įsitikinęs D. Burba, ne tik atsakingai rinktis žaliavas, bet ir naudoti optimalius jų kiekius. Galima pasidomėti alternatyviomis medžiagomis, kurioms sunaudojama mažiau žaliavų (vadinamasis „ploninimas“), rinktis paprastesnius sprendimus, mažinti spalvingumą, taip pat – pirmenybę teikti plastikams,  kurie lengviau perdirbami, arba pagamintiems iš antrinių žaliavų. Tokių jau rinkoje yra.

Prie polimero atliekų kiekio realaus sumažinimo svariai prisideda spauda be klišių – kai pakuotės etiketės spausdinamos skaitmeniniu būdu. Nėra klišių – nėra ir atliekų, nereikia plauti dažų vonelių, naudoti vandens. Be to, skaitmeninė spauda turi ir daugiau privalumų. Pirmiausia, ji leidžia spausdinti mažus tiražus, kurių kaina fleksografiniu būdu neadekvačiai išbrangtų. Pritrūkus etikečių, jas galima pasigaminti per 2-4 dienas: tai labai greitas spausdinimo būdas, fleksografiją lenkiantis dvigubai. Atsiranda galimybė spausdinti etikečių partijas su kintama informacija: specialiu ar sezoniniu dizainu, skirtingu numeravimu, simboliais ir panašiai. Fleksografijai – tai be galo sudėtingas, o dažnai ir neįveikiamas uždavinys.

„Tiesa, spalvingumas nėra stiprioji skaitmeninės spaudos pusė, ji pajėgi atkurti iki 88 proc. Pantone spalvų. Tačiau pasinaudojus mūsų skaitmeninės spaudos mašinų gamintojo siūlomu įrankiu „Candy Pop“ nesunku surasti maksimaliai artimą norimam atspalviui. O pridėjus papildomą apdailą, skaitmeninės spaudos etiketes galima pagaminti netgi labai vizualias: su įvairiais dekorais, reljefu, folija, šilku ir panašiai“, – galimybes vardija „PakMarko“ Spaudos departamento pardavimų vadovas.

Motiejaus Gaigalo, strateginės pakuočių ir prekės ženklų kūrimo agentūros „Bold Brands“ vadovo teigimu, viena iš ryškiausių šiandienos pakuočių dizaino tendencijų – informacijos aiškumas ir grynumas, išvengiant perteklinių, pirkimo neskatinančių ar trivialių dalykų.

Vartotojai, turintys begalinį pasirinkimą parduotuvių lentynose, juolab perkantys internetu, pirmiausia nori aiškiai suprasti, koks tai produktas ir kieno. Vis dėlto jeigu turite tikrai stiprią, iš kitų išskiriančią žinią, nepraleiskite progos jos komunikuoti, tik tai tikrai neturėtų būti užrašas „Daug baltymų“ ant mėsos pakuotės, ironizuoja ekspertas. Dar vienas būdas, kaip sąlyginai nedaug investuojant, priminti apie save pirkėjams – riboto leidimo, kitokio dizaino proginės pakuotės.

Jis įsitikinęs, kad tvarumas pirmiausia yra ūkiškumas: jei efektyviai naudojate išteklius, sutaupote, o tvari gamyba virsta pelnu. Todėl kaskart į rinką išleidžiant naują produktą ar keičiant pakuotės dizainą, reikėtų atsakingai pamąstyti apie pirminį naujo pavyzdžio pakuočių, etikečių kiekį.

„Kam spausdinti daug? Darykite tiek, kiek reikia pabandymui, tiek, kiek tikitės tikrai parduoti, o tada testuokite. Galima sukurti ne vieną dizaino variantą, bet tikrasis verdiktas bus paskelbtas rinkoje. Galbūt pakuotę teks keisti, o galbūt – pagaminti keliskart daugiau. Visa tai leidžia padaryti lanksti skaitmeninė spauda“, – apibendrina M. Gaigalas.